Padėka gydytojui E. Druliai 

Žmogaus prigimtis – gyventi, eiti tuo keliu, kuris pačiam atrodo geras. Suvokti gyvenimo prasmę galime tik užklupti netikėtos ligos. Dažnai imame filosofuoti: kodėl taip atsitiko su manimi, gal gyvenau netinkami?.. Bet kuriuo atveju padarome klaidų, tačiau toks likimo mestas iššūkis priverčia pakeisti gyvenimo kelio kryptį. Šitoje vietoje susiduri su žmonėmis, priėmusiais Hipokrato priesaiką.

Visa tai išgyventi teko sulaukus Kristaus amžiaus, 2001 m. Sustojau, atsitiesiau nuo skaudaus likimo smūgio ir viską iš lėto dėliojau į savo vietas... Galvoje – chaosas, o jausmas toks, lyg būtum nublokšta į kitą krantą, kuriame apmąstai tai, kam anksčiau neužtekdavo laiko. Gyvenau lyg nespalvotame kine... kaip bebūtų keista, tačiau tik susidraugavusi su liga, gyvenimas įgavo ryškias spalvas ir gilią prasmę. Atsirado noras susivokti savyje, pažinti save, padėti pats sau, ligą priimti, kaip išbandymą.

Po operacijos pirmą kartą pažvelgiau mane gelbėjusiam žmogui į akis. Tai buvo tvirto sudėjimo, vidutinio amžiaus chirurgas, gerb. E. Drulia. jis nedelsiant informavo mane apie pavykusią operaciją ir tikslią ligos stadiją. Ilgai galvojau apie vos akimirką matytą gydytoją. Sunku išsakyti, koks dėkingumo jausmasmane užplūdo. Giliai įstrigo gerų akių žvilgsnis, lyg gelbėjimo ratas, kurį pagavusi atsikračiau sunkių minčių bangos. Tuomet neramino viskas, jau vien tik tai, kad eso Onkologinės ligoninės palatoje...

Baltoj palatoj laikas lyg sustojo
Pro langą pažvelgiau
2001-mų Ruduo, toks keistas ir ramus,
Net be lietaus ir vėjo
Aplink tarytumei visi nuščiuvo...

Tyla, ji spengia ausyse
Kažkas įvyks ir gal jau atsitiko
Žvelgiu naujai
Ar kitokia, kitoks pasaulis
O varge, kažkur toli, dangoraižiai sugriuvo.

Su gydytojų, grąžinusių viltį gyventi susitikau 2002 m. pavasarį. Tada troškau operuotis, nes buvo kritiška padėtis. Spindulinės terapijos pasėkmė – nefunkcionuojantis žarnynas. Kova dėl gyvenimo tęsėsi. Gerb. E. Drulia vėl ėmesi darbo – kartu su kolega atliko techniškai sudėtingą operaciją. Jos metu pašalinta gimda ir suformuota riestosios žarnos kolostoma. Reanimacija. mano išgelbėtojas rūpestingai lankė ir visaip kaip rūpinosi. Kiek daug šiltų žodžių išsakyta, skatinančių pasveikti. Pooperacinę savijautą sujakdavo eilės, kurios pačios rimuodavo nuotaiką.

Slenku debesimi pavasariu
Ir kovo purvinu lietum išlyju,
Plukdau į tolį nuoskaudas;
Ir viską mątančiu žvilgsniu
           meldžiuosi Dievui:
– Duoki man jėgų!..

Prikelsiu viltį trapią
Pati auginsiu naują sielą savyje
Kurią dabar tik žodžiai pamyluoja
O darganuotas vėjas akyse
                man ašaras bučiuoja...

O Visagali! Kelk pavasarį iš vandenų gausybės,
Grąžinki žemei džiaugsmą žydinčiu rūbu.
Suteiki man jėgų ankstyvą rytą
Ištart kelis žodžius:
           Dėkoju Gydytojau,
Gyvenimą vėl myliu!

Pasilikusi su savo mintimis dažnai mąstaydavau: ,,Kokia kilni profesija – dovanoti viltį ir norą gyventi, atstatyti kūną ir galų gale prikelti." Gerb. E. Drulia surasdavo laiko kiekvienam ligoniui atstoti puikų psichologą, dietologą, paruošti žmogų naujam gyvenimo etapui. Lenkiu galvą prieš šį mediką, dukart gelbėjusį mano gyvybę. išlydint ligonį į namus, jis pasidalina savo stiprybe ir palinki greito pasveikimo. Jo dėka esu vėl savame krante, tarp mylinčių mane artimų žmonių, šalia augančių vaikų. Tariu didelį ,,ačiū" ir lenkiuosi dviems žmonėms, dovanojusiems man gyvenimą: mamai ir gydytojui.

Linkiu gerb. E. druliai sėkmės jo nelengvame, garbingame darbe.

Su pagarba
D.B. Vilnius