MEDIKAS, SUGRĄŽINĘS VILTĮ GYVENTI

Štai  ir vėl lapkritis. Kapuose apie gyvenimą ir mirtį kalba vėlinių žiburėliai, merkiant lietui ir stūgaujant vėjams žemė ruošiasi panirti į žiemos miegą. Kartais jaučiamės taip, lyg liktų vis mažiau vilties gyventi.

Kupiškio rajono ilgametės mokytojos Bronislavos Čepelienės širdį jau aštuntus metus patikimai saugo širdies stimuliatorius. Gyvybinga moteris rudenišką dieną lankė Kupiškyje gyvenančią dukrą, skubėjo į Salamiestį tvarkyti kapų.

(Bronislava Čepelienė: „Kad šiandien gyvenu pilnavertį gyvenimą, esu dėkinga Kupiškio ligoninės reanimacijos skyriaus vedėjui, gydytojui Vincui Kapočiui, vidaus ligų gydytojai Ramanauskienei, Santariškių klinikų kardiologams V. Ježov ir K. Bagdonui.“)

Mokytoja sako, kad 1999 metų vasario 8 – 9 dienomis sutrikus širdies ritmui ji galėjo mirti. “-Mane gaivino ir gydė gydytojas V. Kapočius. Liepė kuo greičiausiai sutikti  dėtis širdies stimuliatorių, bet aš užsispyrusi nesutikau. Tvirtinau, kad mirties nebijau, ir, jei jau neskirta  gyventi, užteks. Vidaus ligų gydytoja Ramanauskienė taip pat stengėsi mane įtikinti, kad ryžčiausi operacijai. Savijauta vėl pablogėjo, ėmė gesti sąmonė. Man siūlė kovoti už gyvenimą.  Sutikau.

Gydytojas Kapočius nedelsdamas informavo Santariškių klinikos kardiochirurgus. Manęs pasiimti atskubėjo Santariškių klinikos kardiochirurgas V. Ježov. Tik dabar suprantu, kokia rizikinga buvo tos šaltos žiemos kelionė. Kliedėdama gyniausi nuo vagių, plėšikų, šaukiau, kad  mane veža į mišką, blaškiausi. Retkarčiais sąmonė sugrįždavo, artėjant prie Vilniaus atsigavau, nes pradėjo veikti išoriškai prijungtas širdies stimuliatorius. Operacija pavyko...  Kad šiandien gyvenu pilnavertį gyvenimą, esu dėkinga Kupiškio ligoninės reanimacijos skyriaus vedėjui, gydytojui Vincui Kapočiui, vidaus ligų gydytojai Ramanauskienei, Santariškių klinikų kardiologams V. Ježov ir K. Bagdonui,“ - šypsodamasi pasakojo moteris. Paklausta, kodėl buvo praradusi norą kovoti už  gyvenimą, Bronislava Čepelienė susimąstė: „ - Tuomet taip jaučiausi. Pergyvenau antrojo pasaulinio karo metus, į Kupiškį mokytojauti atvykau neramiais pokario metais, ne kartą išgyvenau akistatą su mirtimi. Gal bijojau, gal buvo nesmagu apsunkinti kitus žmones, gal buvau išvarginta ligos, tačiau šiandien nepaprastai žaviuosi tais  medikais, kurie buvo puikūs psichologai,  savo srities specialistai,  sugebėjo sugrąžinti viltį gyventi, dovanojo galimybę pilnaverčiai gyventi, džiaugtis artimais žmonėmis, prisiminimais“. Moters manymu, kas jau kas, o gydytojas Vincas Kapočius pats, matyt nebesuskaičiuotų, kiek išsaugojo nedidelio Aukštaitijos miestelio  gyvybių. Anūkui trūko plautis. Jį prižiūrėjo tas pats gydytojas. Vėliau Panevėžio gydytojai pasakė, kad jaunuolis išgyveno tik dėl laiku suteiktos pagalbos Kupiškyje.

Jau daugiau nei dešimt metų po lemtingos trumpiausios 1996 – ųjų metų birželio nakties plaka , ilgamečio Šepetos durpių ūkio darbuotojo, literato, visuomenininko, prieš daugiau nei dešimtį metų  „Kupiškėnų krašte“ publikuoto straipsnelio „Yra tokia reanimacijos palata“ autoriaus, Antano Eringio širdis.
 
(„Sutikęs gydytoją, reanimacijos skyriaus vedėją Vincą Kapočių baruosi, kodėl grąžino mane į gyvenimą,“- šypteli Antanas Eringis, o surimtėjęs tęsia: -„tai tikras Gydytojas. Vien jo pasirodymas ligoniui suteikia dvasinės stiprybės.“)

„Krūtinę sukaustė stiprus skausmas, buvo sunku kvėpuoti. Greitoji pagalba atskubėjo per aštuonias minutes, tačiau jos man nepaprastai prailgo. Atsimenu, kaip suspėjau pamatyti artyn atskubantį baltą chalatą ir su palengvėjimu pagalvoti  „dabar bus viskas gerai“. Sąmonė sugrįžo po trijų parų. Tik tuomet sužinojau, kad patyriau stiprų infarktą, mane elektrošoku reanimavo gydytojas V. Kapočius. Širdis pradėjo dirbti po dviejų elektros smūgių, vėliau prireikė ilgos intensyvios priežiūros. 

Gulėdamas ligos patale, negalėjau atsistebėti, kaip profesionaliai dirba šis gydytojas ir jo vadovaujamas medicinos personalas – pastebi menkiausią tavo gyvybei gresiančią smulkmeną, gydo, visuomet randa paguodžiantį, stiprinantį žodį. Ne tik profesionaliai dirba, dar daugiau – lyg būtum labai artimas draugas ar brolis – jaučiau ir tebejaučiu dėmesį be darbo valandų ir galiu tik svajoti, kad visi gydytojai, su kuriais tenka vis dažniau susidurti, gebėtų suteikti tiek man tinkamiausios medicininės pagalbos, dvasinės stiprybės ir gyvenimo vilties“ – neskubėdamas kalbėjo orus jaunatviškų akių vyras. 

Antanas Eringis neslėpė, kad už  sveikatą, prabėgus daugiau nei dešimčiai metų po lemtingos nakties tenka vis dažniau kovoti. Antras infarkto priepuolis pasikartojo po šešių savaičių, paskutinis grėsė prieš tris metus, tenka reguliariai lankytis pas kardiologą, o ir kitos ligos bando į draugiją pirštis. Tačiau jis pripažino, kad, gydytojui padėjus pažinti ligą ir jos pavojingus  simptomus, gali ją kontroliuoti, todėl jaučiasi pakankamai drąsiai. „- Sutikęs gydytoją, reanimacijos skyriaus vedėją Vincą Kapočių baruosi, kodėl grąžino mane į gyvenimą,“- šypteli Antanas Eringis, o surimtėjęs tęsia: -„tai tikras Gydytojas. Vien jo pasirodymas ligoniui suteikia dvasinės stiprybės. Mano nuomonė ir prabėgus dešimčiai metų nepasikeitė.“

Išgirdus daug gerų žodžių apie gydytoją Kapočių, labai norėjosi jį pažinti, sužinoti, kuo gyvena šis kupiškėnų gerbiamas žmogus. Gydytojas, Kupiškio ligoninės reanimacijos skyriaus vedėjas Vincas Kapočius buvo labai užsiėmęs – vieną dieną su visu skyriumi  iš pirmo aukšto kraustėsi į antrą, kitą rytą skubėjo į rytinį pasitarimą, lankė ligonius, tačiau man, jaudulį užgniaužusiai  moksleivei, sutiko atsakyti į keletą klausimų:

- Gydytojau, nuo kada Kupiškio ligoninė tapo jūsų antraisiais namais? Ar Jūs, kaip ir mes, esate kupiškėnas?

- Gimiau Kretingoje. O Kupiškyje dirbu nuo 1970 metų. Jei iki šiol čia esu, matyt, „prigijau“...

- Koks Jūsų vadovaujamo skyriaus tikslas, funkcijos?

- Diagnozuoti pacientų kritines būkles ir vykdyti jų intensyvią terapiją ir prevenciją. Paprasčiau – žodis „reanimuoti“ reiškia „grąžinti dvasią“, atgaivinti. Į šį skyrių guldomi tik patys sunkiausi, kritinių būklių ligoniai, kurių gyvybei be priežiūros gresia pavojus. Jei ligonį pavyksta „grąžinti“ ir pavojus jo gyvybei nebegresia, jis perkeliamas į kitus skyrius. Mūsų ligoninėje nereanimuojami vaikai. Jie siunčiami į Panevėžį.

Reanimacijos skyriaus vedėjas, gydytojas Vincas Kapočius : „- Jei žmogus yra, reikia kovoti. Ir už gyvybę, ir už sveikatą...“

- Nuo ko priklauso reanimavimo, tai yra sugrąžinimo į gyvenimą sėkmė?

- Nuo labai daug ko. Ligos priežasties, sugaišto laiko, medicininės technikos, gydytojų reakcijos, priimtų sprendimų, personalo darbo, paciento noro ir pastangų grįžti į gyvenimą... Gal yra ir man nepaaiškinamų priežasčių. (Atsidūsta.) Ne visada viskas baigiasi laimingai...

- Ar, Jūsų manymu, verta kovoti už savo gyvybę?

- Taip, žinoma, verta. Žmonėms patarčiau kovoti ir už gyvybę, ir už sveikatą. Ir kiek galima anksčiau. Rūpintis savo sveikata, sveikai gyventi.
 

- Ar daug sutinkate nusivylusių, praradusių viltį gyventi pacientų?

- Gali pasirodyti, kad yra nenorinčių gyventi, nusivylusių, susitaikiusių   žmonių. Tačiau visada yra tokio elgesio priežastys. Iš tiesų žmogus nori gyventi ir jam sunku mirti, tai galima skaityti iš jo akių. Ir viltis gyventi, jei yra nors šiek tiek vilties, visada netoli. Visiškai ramiai iškeliauja labai giliai tikintys arba tie, kurie žino, kad jau atliko visus savo darbus, kad nieko nebėra skolingi nei Dievui, nei kitiems, nei žemei. Su palengvėjimu išeina labai ligos išvargintas  žmogus. O kiti kovoja, kovoja visos dar gyvos organizmo ląstelės...

- Ką, Jūsų manymu, žodžiai „viltis gyventi“ reiškia 1) pacientui, 2) medikui ?

- Abiems tą patį. Labai daug.

- Gydytojau, kokia reikšmė telpa žodyje „medikas“?

- Tai ne vien tik žmogus su baltu chalatu, licencija. Tai  prisiimta gyvenimo kryptis. Atsakomybė.  Darbas. Medikas – ne vien gydytojas. Medikai – visi medicinos paslaugas teikiančios komandos nariai.

- Kaip vertinate ligoninės, skyriaus darbą?

- Pagal esamas sąlygas padarome tai, ką galim. Dar trūksta darbuotojų, žmonės dirba dideliu krūviu. Šiuo metu ir darbuotojais, ir technika, ir medikamentais pirmiausia apsirūpina centrai ir rajoninės ligoninės. Mes priversti taupyti medikamentus, reikėtų daugiau reagentų...  Manau, galiu didžiuotis darbuotojais, bendradarbiais. Esame vieni kitus papildanti komanda... Jei reikia, ieškom pagalbos, siunčiam ligonį į centrus.

Reanimacijos  palatoje vyksta kova už gyvybę. Ypač sunkiems pacientams be gyvybę palaikančios medicininės technikos gyvybiškai reikalinga  jausti kontaktą su artimu žmogumi.

- Ar galėtumėte įsivaizduoti: ateinate iš ryto į ligoninę – o ji – ideali! Kas jūsų skyriuje pasikeitė?

- Turime pakankamai  naujausios medicininės technikos. Dar  vieną echoskopuotoją. Pakankamai medikamentų - tirpalų, organizmui labai reikalingų intraveninių skysčių. Ne tiek, kiek minimaliai reikia, o tiek, kiek tokiam organizmui yra geriausia. Pakankamai gerų reagentų diagnozei. Mano pacientų poreikiams pritaikyta aplinka (subalansuota temperatūra, drėgmė)...
 

- Norėčiau dar paklausti, kas paskatino pasirinkti gydytojo kelią? Ar netenka dėl pasirinkimo gailėtis?

- Rinkausi daugiau nei prieš trisdešimt šešis metus... Tuomet dar neįsivaizdavau skausmo, nebuvau matęs mirštančių. Mokslas sekėsi, ir galbūt ... norėjosi kažką daryti žmonėms. Vėliau buvo Hipokrato priesaika, įvairi patirtis...  Per tiek darbo metų nepakeičiau darbo pobūdžio – reiškia, nesigailėjau, nesiruošiu trauktis ir dabar...

- Ar dirbdamas tokį atsakingą darbą nesijaučiate kaip Šventas Petras, saugantis Dangaus vartus?

- Ne, aš esu tik žmogus.

Reanimacijos skyriaus vedėjo paprašiau pasakyti tris didžiausius savo norus. Jis atsakė: „- Mano norai tik du: kad Dievas duotų gerai dirbti ir kad, kai reiks, priimtų į Dangų ... arba bent į Skaistyklą.“ Vėliau skyriaus vedėjas atvėrė duris į palatą, pakvietė aplankyti ligonius, sakydamas, kad nuoširdus bendravimas  gali suteikti jėgų sveikti. Atsisveikindamas jis palinkėjo, kad šiame skyriuje daugiau netektų susitikti, tačiau aš pagalvojau: jei man, mano tėvams, draugams ar artimiesiems prireiktų, būtų svarbu į šitą skyrių laiku suspėti, nes jaučiu, šis gydytojas ir jo komanda Kupiškyje darys viską, kad įsižiebtų viltis gyventi...
 
                                                                                                                Kristina Baniūnaitė,
                                                                      Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos moksleivė